Perdavimas į trečiąsias šalis: ką reiškia, kai duomenys palieka ES
## Sąvoka neaiški, pasekmės – ne
Perdavimas į trečiąją šalį vyksta, kai tik asmens duomenys tvarkomi už EEE ribų – arba yra iš ten **pasiekiami**. Antroji dalis dažnai pražiūrima: pakanka, kad administratorius trečiojoje šalyje turėtų prieigą. Duomenims judėti nereikia.
## Tai nedraudžiama
BDAR 44 ir paskesni straipsniai leidžia perdavimą, jei yra pagrindas:
- Komisijos **sprendimas dėl tinkamumo** paskirties šaliai,
- **standartinės sutarčių sąlygos** su papildomu rizikos vertinimu,
- arba viena iš siaurų 49 straipsnio išimčių.
Antrasis kelias yra įprastas – ir sudėtingiausias, nes rizikos vertinimas (Transfer Impact Assessment) tenka Jums, o ne tiekėjui.
## Ką tai reiškia praktiškai
Kas pasirenka vietovę už ES ribų, turi turėti:
1. teisinį pagrindą, raštu,
2. dokumentuotą rizikos vertinimą,
3. įrašą duomenų tvarkymo veiklos įrašuose,
4. ir atsakymą į klausimą, kas nutinka, kai paskirties šalies institucija pareikalauja prieigos.
Ketvirtas punktas – tas, ties kuriuo įstringa dauguma patikrinimų.
## Kodėl vietovę padarome matomą
Konfigūratoriuje prie kiekvienos vietovės už ES ribų aiškiai nurodyta, kad tai perdavimas į trečiąją šalį – prieš Jums pasirenkant, o ne sutarties priede. Tai ne paslaugumas, o vienintelis būdas elgtis su informacija, kurios vėliau neįmanoma pagražinti.
NIS2 ir IT-Grundschutz saugumo lygiuose vietovių už ES ribų apskritai nesiūlome.
## Kas nėra duomenų suverenumas
Vien Vokietijos duomenų centro nepakanka. Lemia tai, **kas turi prieigą** – o tai apima tiekėją, jo subtiekėjus ir jų patronuojančias bendroves. Serveris Frankfurte, priklausantis JAV koncernui, teisiškai yra kitokia situacija nei serveris, kuris jam nepriklauso.
---
*Tai ne teisinė konsultacija. Jūsų konkretaus atvejo vertinimui reikia Jūsų duomenų apsaugos pareigūno arba teisininko.*